Ant lietaus lašeliais nubarstyto karsto gulėjo vienintelė balta rožė... Kerė liūdnai žvelgė į švelnų žiedą, padėtą ant žalvario lėkštės ir sakantį pasauliui tai, ko jis nesupras: tetos, kuri jos niekada nemylėjo, vardą. Tačiau meilė norams nepavaldi ir Kerė tetą mylėjo, nors ši buvo jai šalta ir abejinga. Nuliūdusi Kerė džiaugėsi bent tuo, kad yra dalykų, kurių žodžiais nesugadinsi – meilė vienas iš jų. – Kerė Evans? Atsisukusi ji pamatė už nugaros stovintį vyrą. Jis buvo pasislėpęs po blizgančiu juodu skėčiu, metančiu šešėlį ant melancholiško veido, ir taip skendinčio prieblandoje. Be Kerės, tetos laidotuvėse dalyvavo tik ketvertas žmonių: pastorius ir trys laidojimo biuro agentai, todėl buvo sunku jaustis drąsiai, kai mažutė grupelė pasitraukė palikdama ją vieną. Kilstelėjusi smakrą ji įsmeigė žvilgsnį priėjusiam vyrui į veidą. Daugiau