Susan Stephens. Tik viena naktis (I skyrius)

Ant lietaus lašeliais nubarstyto karsto gulėjo vienintelė balta rožė... Kerė liūdnai žvelgė į švelnų žiedą, padėtą ant žalvario lėkštės ir sakantį pasauliui tai, ko jis nesupras: tetos, kuri jos niekada nemylėjo, vardą. Tačiau meilė norams nepavaldi ir Kerė tetą mylėjo, nors ši buvo jai šalta ir abejinga. Nuliūdusi Kerė džiaugėsi bent tuo, kad yra dalykų, kurių žodžiais nesugadinsi – meilė vienas iš jų.
– Kerė Evans?
Atsisukusi ji pamatė už nugaros stovintį vyrą. Jis buvo pasislėpęs po blizgančiu juodu skėčiu, metančiu šešėlį ant melancholiško veido, ir taip skendinčio prieblandoje. Be Kerės, tetos laidotuvėse dalyvavo tik ketvertas žmonių: pastorius ir trys laidojimo biuro agentai, todėl buvo sunku jaustis drąsiai, kai mažutė grupelė pasitraukė palikdama ją vieną.
Kilstelėjusi smakrą ji įsmeigė žvilgsnį priėjusiam vyrui į veidą.
– Aš Kerė Evans. Kuo galiu padėti?
– Atleiskite, panele... Aš apžiūrėjau namą.
Kerė vyriškio nepažinojo, bet nujautė, ko jis atėjo. Paklusdamas nurodymui giminaičių, kurie, kiek Kerė pamena, nė karto nesiteikė aplankyti tetos Meibelės, jis nori įteikti dokumentus apie jos iškeldinimą iš tetos namo. Vakar paskambinęs advokatas jai taip ir paaiškino.
Vakar, kai viskas jos gyvenime keitėsi į gerąją pusę...
Kerei buvo dvidešimt penkeri, bet atrodė gerokai jaunesnė. Blyškaus gymio mergina rengėsi konservatyviai, vešlius plaukus patogiai pynėsi į kasą. Ji drovėjosi savo garbanų. Natūrali plaukų spalva buvo sodraus raudono aukso, tokią dailininkai vadina auksine, jos nuomone, labiau tinkama aktorei ar spindinčiai manekenei. Net svarstė, ar nepersidažius rudai, tačiau tada plaukų priežiūra gaunant sekretorės atlyginimą būtų per brangi. Kerės akys buvo didelės, rugiagėlių spalvos – turbūt pats ryškiausias jos bruožas. Plačiai įsodintos tarp sabalo juodumo blakstienų, jos patamsėdavo apėmus jauduliui, bet galėdavo perverti kaip plienas, kai tekdavo ką nors ginti.
Priėjęs vyras matė jauną, viskam pasiryžusią moterį. Kiek putnoka, kad atrodytų stilinga, bet ryžto nestokoja, – padarė išvadą.
– Aš jau išsikrausčiau mantą iš savo velionės tetos namo, – pasakė Kerė be jokios pagiežos, – o kai tik baigsime čia, susirinksiu lagaminus ir paliksiu raktus tetos advokatui...
Daugiau nieko ji nė negali, – pagalvojo vyras, pajutęs simpatiją. Buvo girdėjęs, kad Kerė neturi kur eiti, nes atsirado kiti paveldėtojai ir pareikalavo apleisti namą, kuriame ji gyveno.
– Jūs labai veikli, – pasakė jis, stengdamasis sušvelninti jos nuoskaudą. – Vargu ar reikia jums...
– Jau padėjote.
Ji kalbėjo rimtai, perpratusi jo pastangas suvaidinti užuojautą. Nenuleisdama akių ištiesė ranką paimti vyro atneštų dokumentų. Paduodamas įspėjimą apie iškeldinimą jis negalėjo negalvoti, kad nepaisant nusigręžusios sėkmės, priešais jį stovi moteris, kupina pagarbą keliančio orumo.
***
Kerė jau buvo pamiršusi, koks šaltas ir tuščias jos kambarėlis mansardoje. Įspėjimas apie iškeldinimą davė jai dvidešimt keturias valandas daiktams susirinkti. Šitiek laiko jai visai nereikėjo. Kerė ilgėjosi tetos, bet džiaugėsi palikdama tokią liūdną ir vienišą vietą. Šie namai galėjo būti sklidini meilės ir juoko, jei tik teta Meibelė būtų pajėgusi susitaikyti su tuo, kad Kerės tėvas pasirinko mergaitės motiną, o ne ją.
Tačiau galėjo būti ir blogiau. Kerės lūpų kampučiai nusviro dėliojant faktus. Ji neturi nei darbo, nei namų, yra vieniša ir laukiasi.
Vos pagalvojus apie kūdikį kreivas šypsnys virto laimingo žmogaus šypsena. Nėštumas sukėlė didžiulį džiaugsmą, kurio niekas nepajėgė užtemdyti. Ji turės ką mylėti ir ją kažkas mylės, bus kuo rūpintis ir ką ginti. Nerimą kėlė tik kūdikio tėvas. Reikia jam pasakyti. Jis turi teisę žinoti, – pagalvojo Kerė, nors iš baimės net susuko skrandį. Deja, jos kūdikio tėvas – pats atšiauriausias bejausmis žmogus, kokį tik ji kada nors pažinojo. Draugiškas kaip tigras, erškėčio spygliu persidūręs leteną. Ir vis dėlto tą vyrą Kerė myli, pamilo iš pirmo žvilgsnio – jis vienintelis, mylės jį iki paskutinio atodūsio... Tas žmogus vargu ar žino, kad ji gyva. Ir kuo ilgiau ji lauks, tuo sunkiau bus pasakyti, kad jis taps tėvu.
Sukryžiavusi rankas ant pilvo, tarsi būtų norėjusi apginti, Kerė ryžtingai nusprendė, kad kūdikio kelyje į laimingą ateitį nebus jokių kliūčių, juo labiau tokių, kurias lemtų jos pačios drąsos stoka. Ji turi pažvelgti jo tėvui į akis – ir pažvelgs. Sau nieko nereikalaus, jai reikia tik pripažinimo ir saugumo kūdikiui. Būsimasis tėtis – labai turtingas žmogus, galbūt jai pavyktų jį įtikinti, kad įsteigtų fondą, iš kurio atėjus laikui bus galima sumokėti už mokslą koledže. Dar nežinodama, kad laukiasi, Kerė dažnai pasvajodavo: ji palieka biurą, kuriame dirba sekretore, ir pamėgina pomėgį tapyti paversti profesija. Bet dabar apie tai nėra ko galvoti. Reikia susirasti pigų butuką ir dirbti, kol gims kūdikis. Jos tikslas – susitaupyti tiek, kad vieną dieną pajėgtų įsigyti kuklius namus su sodeliu vaikui. Solidus pagrindas labai svarbu. Kerė nenorėjo, kad jos vaikelis būtų tampomas iš kampo į kampą kaip ji po tragiškos tėvų nelaimės. Na ir kas, kad šiandien ji benamė, tai netruks ilgai.
***
Nikas Fereza – vienintelis vardas, kurį pastarosiomis dienomis jam girdint leido ištarti karalius Georgijus, o dabar jam pranešta, kad vaikaitis jau pakeliui į Nirolį.
Nikas pilotuoja nuosavą lėktuvą... Karalius Georgijus supratingai nusišypsojo. Nikas gyvena tokį gyvenimą, koks būtų patikęs ir jam, jei ne karališkosios pareigos. Dabar jam liko svarbiausias ilgo ir įvykių pilno gyvenimo uždavinys – prisijaukinti savo laukinį berniuką ir įkalbėti, kad perimtų sostą. Prisijaukinti Niką Ferezą? Karaliaus Georgijaus akys apsiniaukė. Netgi karaliui tai tikras iššūkis. Paskui jo akys klastingai sublizgėjo. Gal ir nėra vyro, kuris prisijaukintų Niką Ferezą, bet moteris...
***
Ką aš veikiu Nirolyje? – klausinėjo savęs Nikas, sklandžiai tupdydamas lėktuvą. – Ko sugrįžau į šią mažutę, klestinčią ir kerinčią salelę? Nirolis – svajonių sala daugeliui, bet ne jam.
Jis džiaugdavosi gavęs užsakymą paruošti kokio senovinio pastato restauravimo projektą, panašų į ką tik baigtą savo pusseserei Izabelei, patiko jam ir didžiuliai objektai – tokie kaip naujasis oro uosto terminalo pastatas. Niko gyvenimas buvo Londone. Pasigesdavo tik Nirolyje gyvenančios motinos, princesės Lauros, ir savo brolių, Luko ir Makso. Jaunėlis Maksas buvo visiškai pametęs galvą dėl vynuogynų, o vyresnysis, Lukas, rūpinosi savo verslu – daug pelno salai teikiančiu kazino. Lukas ilgus metus pats vadovavo kazino, tačiau po audringo romano netikėtai vedė ir išsikraustė į Australiją, žmonos gimtinę, ir verslą įkūrė ten.
Nikas – vienintelis šeimos narys, paveldėjęs nenustygstančio nenuoramos geną, kaip tik dabar nerimas jį tiesiog žudė, ragino palikti salą net nenusileidus joje.
Nikas nekantriai suspaudė lūpas, taikydamas nusileisti tiksliai ten, kur reikia. Jie ištiesė jam raudoną kilimą. Ir kada supras, kad toli gražu ne pompastika ir ceremonijos atvilioja jį į Nirolį? Vis dėlto tai pirmas jo vizitas į salą po tragiškos jachtos avarijos. Pusė jam artimiausių žmonių dingo ir netektis visu svoriu tebeslėgė Niko pečius.
Negi jo laikas toks brangus, kad nė trupučio negali skirti kitiems?
Ką gi, padarys dėl jų, kas jo jėgoms, padrąsins senstantį senelį ir praleis šiek tiek laiko su kitais šeimos nariais. Bet ne per ilgai. Nenori sužadinti tuščių vilčių. Jis moka matematiką ne prasčiau už kitus. Prieš jį yra dar trys gyvi sosto paveldėtojai ir Nikas neabejojo, kad jie visi surado priežasčių šios prievolės atsisakyti, vadinasi, dabar jo eilė.
Nes dėl ko dar senelis norėtų jį matyti?
Kad ir kokie būtų karaliaus Georgijaus motyvai, niekas nepasikeis – sostu Nikas nesidomi.
Ir ne tik nerami prigimtis verčia jo atsisakyti. Jis neprisiims tokios atsakomybės, nes supranta, kad visų mažiausiai Niroliui reikia dar vieno karaliaus, beviltiškai ieškančio, kam perduoti sostą tolimoje ateityje. Dėl vaikystėje persirgtos ligos jis liko nevaisingas, vadinasi, apie santuoką ar ilgalaikius santykius nėra ko nė galvoti. Jis nedažnai apie tai galvodavo, tiesą sakant, tai jam netgi tiko, nes savotiškai atleido nuo pareigos.
***
Kerė suprato negalinti pranešti kūdikio tėvui tokios naujienos telefonu. Nebuvo iš ko rinktis – teko ryžtis aplankyti liūtą jo paties guolyje...
Metro traukiniui ėmus stabdyti Kerė pakėlė lagaminą ir nusiyrė per keleivių spūstį. Kai pagaliau išvydo dienos šviesą, pasidėjo lagaminą ir pasistatė apykaklę. Įprasta vasaros diena Londone – lietaus drobulės nusidriekusios nuo alavinio dangaus. Visi taksi užimti – vargu ar verta stebėtis. To gali tikėtis pamatęs vienintelį lietaus lašelį, o čia tikra vasariška liūtis.
Čiupusi bagažą Kerė patraukė sparčiu žingsniu link miesto komercijos centro, kur anksčiau viename biure dirbo sekretore. Atrodo, tai buvo taip seniai, nors prabėgo tik trys mėnesiai nuo tada, kai iš kvailo principo metė darbą.
Tiksliau, iš pasipūtimo, – pripažino Kerė virpėdama nuo šalčio. Teta Meibelė, niekada nepraleidžianti palankios progos, iškart atleido savo slaugytojas ir jų vietoje įdarbino Kerę. Tą darbą Kerė mielai dirbo. Teta Meibelė algos jai nemokėjo, tačiau ji bent jautėsi reikalinga, taip pelnė teisę į duoną ir pastogę, nors, atvirai kalbant, už tai teko susimokėti pačiai. Mergina naiviai tikėjo, kad slaugant tetą jai pavyks su ja suartėti.
Dabar jau žino, kad stebuklų nėra ko laukti – ir vis dėlto ji susitvarkys. Tik kūdikio tėvui žinią apie nėštumą pranešti nebus lengva...
Kadangi turės kūdikį, kuriuo teks rūpintis, Kerei reikėjo susirasti kokį rimtesnį darbą, laikinu negalėjo tenkintis. Aišku, nevertėjo taip paskubomis, gerai neapsvarsčius, išlėkti iš ankstesniojo. Ir kur buvo jos protas?
Kažkur Niko Ferezos papilvėje, – niūriai pripažino Kerė, petimi stumdama jo išblizginto biuro, pastatyto iš plieno ir stiklo, duris. Tada tiesiog svaigo iš džiaugsmo, kad Nikas atkreipė į ją dėmesį, ir skendėjo savo fantazijų pasaulyje, net nesusimąstydama apie pasekmes.
***
Pirmiausia Kerė pastebėjo, kad mergina, buvusi jos padėjėja, dabar vadovauja biurui. Švelni ir romi, ji per dvylika savaičių išpuiko. Nieko gero, – suprato Kerė sutikusi paniekos kupiną merginos žvilgsnį.
– Nedėk čia! – Mergina liovėsi dailinusi dilde savo įspūdingus raudonus nagus. – Jei paliksi lagaminą čia, privarvės ant kilimo.
– Atrodo, jau vis tiek privarvinau, – pastebėjo Kerė, stengdamasi susitvardyti, ir parodė į neryškius taškelius. – Ar neprieštarautum, jei nusivilkčiau paltą ir pakabinčiau pradžiūti?
Mergina gūžtelėjo pečiais.
– Ar Nikas kabinete?
– Ponas Fereza? Bijau, jog negali taip be ceremonijų įsiveržti čia ir tikėtis, kad ponas Fereza tave priims. Jis labai užsiėmęs žmogus. Reikėjo tinkamai susitarti.
– Aš suprantu, kad jis užsiėmęs... – O kada Nikas nebūdavo užsiėmęs? – Esu pasirengusi palaukti, jei reikia, bet gal malonėtum jam pranešti, kad atėjau?
– O kodėl aš negaliu tau padėti? – Mergina pervėrė Kerę aštriu žvilgsniu.
– Gal vis dėlto jam paskambinsi? Ar man teks eiti tiesiai? – Kerė pasitempė nepalikdama merginai abejonių, kad taip ir padarys.
– Aš nepadėsiu tau...
Mergina judėjo greičiau, nei Kerė tikėjosi, ir vienu šuoliu užtvėrė kelią į Niko kabinetą.
– Jo čia nėra! – rėžė pasipūtusi.
Kerės pečiai nusviro. Tai buvo netikėtas smūgis.
– Kere!
Kerė pakėlė galvą ir atsisukusi pamatė pagyvenusią moterį, kuri plaukė link jų lyg galionas* pakeltomis burėmis.
– Kaip smagu tave matyti, Kere! Ką čia veiki? – paėmusi už rankų ji nusivedė Kerę į šalį.
Kerė negalėjo patikėti sėkme. Ji labai mėgo Sonią Faradėj. Sklido legendos, jog Sonia atiteko Nikui kartu su pastatu, tačiau Kerė žinojo, kad ši moteris yra kaip tik ta ašis, apie kurią sukasi visi Niko biuro Londone reikalai, kai jo paties nebūna.
– Leisk man pavaišinti tave karštu gėrimu... tu kiaurai permirkusi, – primygtinai siūlė Sonia. – Eikime į mano poilsio kambarėlį. O tu, Šele... – Sonios balsas tapo griežtesnis, – surask kokį skudurėlį ir nušluostyk Kerės lagaminą.
– Iš tikrųjų, – suburbėjo brukdama Kerę į tvarkingą švarų kambarėlį. – Jau tos šiuolaikinės panos! – pridūrė ir garsiai nusijuokė – kaip tik todėl Kerė ją taip mėgo. – O dabar klok – kuo galiu tau padėti? – pareikalavo Sonia jiedviem atsisėdus.
– Man reikia pasikalbėti su Niku, Sonia.
– Hm, – Sonia atsilošė. – Tai nelengva. Niko nėra Londone ir kurį laiką nebus. Vos sukaišios paskutinius baigiamo projekto galus, ketina aplankyti šeimą Nirolyje. Sklando gandai, kad gali ten ir likti, – reikšmingai žvilgterėjusi atskleidė paslaptį Sonia.
– Nirolyje? – išbalo Kerė.
– Jis man ne viską pasakoja. Pati žinai, Nikas labai saugo savo asmeninį gyvenimą. Užsimena, kad ką nors ketina daryti, tik tada, kai jau būna visiškai tikras, kad taip ir padarys. – Draugiškas Sonios žvilgsnis paaštrėjo ir sustingo Kerei ant veido. – Gal vis dėlto išgertum karšto gėrimo? Atrodai išsekusi. Kai sugrįšiu, galėsime dar paplepėti, o paskui kai kam paskambinsiu ir pažiūrėsiu, kuo galiu tau padėti...
Kerė be žodžių linktelėjo ir Sonia išskubėjo. Niko gyvenimas Nirolyje viską komplikuoja – šito ji nebuvo numačiusi. Dabar suprato sužadinusi Sonios smalsumą, o išsipasakoti nenorėjo. Ne dėl to, kad buvusia bendradarbe nepasitikėtų – Nikas apie jų kūdikį turi sužinoti pirmas.
Ji sėdėjo laukdama ir mąsliai žvelgė į kompiuterį. Kažkur jame turi būti Niko adresas Nirolyje, jeigu slaptažodis nepakeistas, galėtų jį iškapstyti...
Užtruko vos porą minučių ir Kerė sustingo kėdėje, sukrėsta to, ką surado. Nikas Nirolyje adreso neturi, tik savo apartamentus rūmuose. Tikriausiai ji žinojo, kad Nikas yra karaliaus vaikaitis, bet gal dėl to, kad jis pats to nesureikšmino, Kerė laikė jį tolimu karaliaus giminaičiu, žmogumi, kurio ryšys su rūmų blizgesiu toks neryškus, kad beveik nepastebimas. Tačiau dabar suprato. Nikas Fereza – ne tik Nirolio valdovų dinastijos atstovas, jis gyvena rūmuose.
Jos kūdikio tėvas gyvena rūmuose!
Ką gi, misija surasti Niką gerokai pasunkėja, bet nėra neįmanoma, – nusprendė Kerė atbrazdėjus Soniai su kavos padėklu.
– Išgerk, – šiltai pasakė Sonia. – Atrodai lyg pamačiusi vaiduoklį. Ar tikrai gerai savimi rūpiniesi, Kere?
Sonia šaudo aklai, – suprato Kerė.
– Man viskas gerai. Tiesiog lauke šalta.
– Tau derėtų grįžti į šį puikų šiltą biurą. Mums tavęs trūksta.
Dar viena užuomina, – dingtelėjo Kerei, bet ji negalėjo priimti Sonios pasiūlymo atsiverti. Po to, kas nutiko, ji niekada nebegalės dirbti Nikui.
Vos baigus gerti kavą Sonia įvykdė pažadą: keletą kartų paskambino ir įsitikino, kad Nikas Nirolyje.
Nirolis. Sala, apipinta legendomis. Puošnesnė ir dar labiau kerinti, nei Kerė galėtų įsivaizduoti. Nikas, priklausantis tam pasauliui, atrodė tolimas ir dar labiau nepasiekiamas nei anksčiau.
Jausdama Kerės nenorą kalbėti Sonia jos nespaudė, bet kai susiruošė išeiti, griežtai sudraudė:
– Neturėtumei tokiu oru važiuoti metro, Kere, mirtinai sušalsi. Iškviesiu tau taksi. Ar ten pat tebegyveni?
Sonios rankai siekiant telefono ragelio Kerė suprato, kad tai, ką pasakė ši miela moteris, pakeitė viską, bet nenorėjo painioti Sonios į savo bėdas. Ji dabar laukiasi kūdikio, privalo juo rūpintis, todėl turi tvirtai stovėti ant kojų.
– Būtų puiku, kad iškviestum taksi, bet jei neprieštarausi, aš pati nuspręsiu, kur važiuosiu...