Sąmonė po stipraus smūgio į galvą – tarytum namai po uragano: neatpažįstamos skeveldros, skutai ir šipuliai. Tarp nuolaužų draikosi prisiminimų skivytai. Visos šukės tebėra čia, nepasimetė nė trupinėlis, bet kraštovaizdis toks iškraipytas, kad, užkliuvusios už vienos ar kitos atplaišos, smegenys nebepajėgia atpažinti, kas tai yra ar su kokiomis kitomis detalėmis dera. – Kur Eleni? – Muerta, – sako gydytojas. Leo akys užsimerkia; stingdomas keistos ramybės jis stebi, kaip jo link švilpia sviedinys. Tai paskutinis žvilgsnis, dar akimirka – ir jis bus nušluotas nežinia kur. Kaip įmanydamas naršo smegenis, bet reginio neatpažįsta. Viską apgaubęs tirštas rūkas, jis įžiūri tik kelis miglotus, tartum ir matytus pavidalus. Muerta. Jis jau žino, kad ji negyva. Tuo metu, kai paklausė, dar nežinojo, bet kai išgirdo atsakymą, šis nuskambėjo tarsi patvirtinimas to, ko jis niekaip nepajėgė ištraukti į sąmonės paviršių. Kažkas blyksteli urduliuojančioje pilkumoje, vaizdas išryškėja staiga, kontūrai tampa skausmingai ryškūs. Eleni. Rudų akių žarijėlės, vešlių juodutėlių plaukų kupeta – kibirkščiuojančios energijos gniutulas, ji dainuoja. Dainuoja, be perstojo – jai tai tas pat, kas kitam kvėpuoti. Vieną tuoj pat užgesusią akimirką jis dar pajunta jos gaivą ir šilumą. Juodu buvo neperskiriami, lyg nedalomas atomas. Daugiau