Krisė Filips tikėjo, kad šokoladas gydo sudaužytą širdį, sportas – visas kitas ligas, o progų ištaisyti nevykusius poelgius irgi pasitaiko... bet tik ne jai. Štai kodėl jau penkiolika minučių ji stoviniavo prie užkandinės Kinkanas, niekaip nesiryždama praverti durų ir su kai kuo susitikti. Žengti vidun būtų beveik tas pats, kas atleisti sau, o Krisė kol kas dar nebuvo pasirengusi to padaryti. Visus argumentus ji turėjo kaip ant delno. Buvo jauna. Tą akimirką pasirinko sau geriausią sprendimą. Jeigu į jos padėtį būtų pakliuvusi kokia draugė, Krisė be jokios širdperšos būtų patarusi viską pamiršti ir judėti į priekį. Kodėl visada lengviau patarti kitiems nei sau pačiai? Kodėl visų kitų klaidos atrodo lengvai ištaisomos, o jos pačios gyvenimas – nesibaigianti painiava? Ir kodėl ji dabar stypinėja viduryje automobilių stovėjimo aikštelės prie užkandinės ir šnekasi pati su savimi? Daugiau