Bookstagramerė Indrė (@darpaskaitysiu) apie Nicola Cornick romaną „Ašdauno rūmų paslaptis“

Yra knygų, kurios nepaleidžia nuo pirmo puslapio. Jos tarsi tyliai praveria senų durų varčią ir įleidžia mus į pasaulį, kuriame istorijos, meilė ir skausmas susipina į vieną neišvengiamą likimo pynę. Romanas „Ašdauno rūmų paslaptis“ būtent toks.

Pasakojimo centre trys moterys – karalienė, kurtizanė ir šiuolaikinė moteris – sujungtos nepaaiškinamos traukos, paslapties ir skaudžios meilės gija. Kiekviena jų kovoja su savo laikmečio ribomis ir su tuo, ką iš tiesų reiškia būti laisvai.

1662-aisiais Elžbieta gyvena ne sau, o dėl pareigos. Jos meilė slepiama, jos širdis tarsi užrakinta rūmų aukso narve. 1801-aisiais Lavinija – moteris, kuri trokšta laisvės, bet įsipainioja į pavojingą aistrų ir išdavysčių voratinklį. O šių dienų Holė, skaitydama Lavinijos dienoraštį, ima jausti, kad praeities šešėliai tebesiliečia prie jos pačios gyvenimo.

Ši knyga tarsi rūkas virš seno dvaro, pro kurį matyti tik fragmentai, bet kiekvienas jų alsuoja emocijomis. Autorė rašo su subtiliu jautrumu, meistriškai jungdama istorinius faktus su paslapties ir magiško realizmo prieskoniu. Kiekvienas puslapis dvelkia melancholija, bet kartu ir viltimi – ta, kuri gimsta iš moterų stiprybės ir gebėjimo mylėti net tada, kai pasaulis to neleidžia.

Skaitydama jaučiausi lyg klaidžiočiau po rūmų koridorius – klausydamasi aidinčių žingsnių, praeities šnabždesių ir širdies plakimo, kuris visais laikais išlieka toks pat. Tai knyga apie likimo grandines, kurios gali tapti tiltu, jungiančiu sielas per šimtmečius.

Jei mėgstate istorinius romanus, romantišką melancholiją ir stiprias moteris, ši knyga tikrai palies.

Romaną žema leidyklos kaina įsigyk ČIA