Lėja ištekėjusi už gan atšiauraus vyro ir turi du berniukus. Netikėtai pakelėje paima pavežti nepažįstamąjį Mindaugą, kuris jai duoda savo numerį. Susipykusi su vyru išvyksta į Vilnių laikyti egzamino, kad gautų darbą teismo posėdžių salėje ir jai pavyksta. Ji trokšta išsiskirti su vyru, bet jis to nenori, nors pats yra jai neištikimas. Kai jiems pagaliau pavyksta išsiskirti, Lėja pradeda draugauti su Benu, bet neilgai. Į jos gyvenimą pasibeldžia Mindaugo pusbrolis Elijas...

Istorija nėra saldi. Lėja skaudžiai išgyveną vyro atšiaurumą ir pyktį. Ji jam jau nieko nebejaučia, nors išgyveno kartu septynerius metus. Ši veikėja mane nervino dėl savo panikos ir negebėjimo apsispręsti. Visiems sunku naujame darbe, bet tikrai nereikia dėl to panikuoti. O dėl vaikų suko galvą irgi be reikalo- juk turėjo tėvus, kurie puikiai galėjo prižiūrėti berniukus.

Knyga man tikrai patiko, bet joje man trūko aistros... Tačiau kadangi tai „Marcipano valandų“ serijos knyga- to ir nesitikėjau. Tai knyga labiau apie ramią ir brandžią meilę. Knyga skaitėsi labai lengvai, nes skyriai trumpučiai, o jų labai daug. Na ir savaime suprantama graži pabaiga.